Imera – Vikipedija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Imera (latv. Imera, est. Ümera) – senovės baltų (Talavos latgalių) žemė, paminėta Henriko Latvio kronikoje, gyvavusi XIII a. pr. Buvo pavaldi Talavos latgalių kunigaikščiui Talivaldžiui, kurio sostinė buvo Beveryno pilis. Spėjama, kad ši pilis galėjo stovėti būtent Imeroje.
Imera buvo latgalių apgyvendintas kraštas Gaujos kairiojo intako Jumaros (nuo jos ir pavadinimas) baseine. Tačiau latgaliai atsikraustė čia vėlai, o pradžioje Imeroje gyveno Baltijos finai.
Imera pietuose ribojosi su Idumėja, vakaruose su lyvių žeme Metsepole, iš rytų – su Talavos žemėmis. Dabar svarbiausias miestas buvusiose Imeros žemėse yra Valmiera.
1207 m. katalikų misionierius Aldebrandas krikštijo prie Imeros upės gyvenusius latgalius. Vėliau žemę užkariavo Kalavijuočių ordinas, o 1223 m. ji atiduota Rygos vyskupo (Henriko Latvio) valdžion.
