Laidojimo laukų kultūra – Vikipedija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Laidojimo laukų kultūra
← XIII a. pr. m. e. – VIII a. pr. m. e. →
Urnos
Dab. valstybės	Europa
Ist. regionas	Germanija, Italija, Galija, Panonija
Amžius	Bronzos amžius, Geležies amžius
Lingvistinė grupė	proto-indoeuropiečiai
Lokalūs variantai	Lužicos, Gavos, Žemutinio Reino, Knovico, Šiaurės Alpių, Dunojaus vidurupio, Golasekos, Protovilanovos ir kt.
Vikiteka	Laidojimo laukų kultūraVikiteka

Laidojimo laukų kultūra (arba Laidojimo urnų laukų kultūra) – bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies amžiaus archeologinių kultūrų, paplitusių Europoje, grupė.

XIII a. pr. m. e. – IV a. pr. m. e. nuo Baltijos rytinio pajūrio iki Dunojaus ir nuo Šprė upės iki Voluinės buvo paplitusi Lužitėnų kultūra. 2 tūkstantmečio pr. m. e. pab. – 1 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Dunojaus ir Reino slėniuose, Šiaurės vakarų Šveicarijoje ir Rytų Prancūzijoje buvo paplitusios Pietų vokiečių ir Pareinės kultūros; vėliau jos apėmė visą Prancūziją, VIII a. pr. m. e. – Pirėnų pusiasalį, IX a. pr. m. e. – VIII a. pr. m. e. – Britaniją. Rytų Europoje II a. pr. m. e.- IV a. m. e. egzistavo trys Laidojimo laukų kultūros: Černiachovo kultūra, Pševorsko kultūra, Zarubincų kultūra.

Laidojimo laukų kultūroms būdinga panaši laidosena: mirusieji laidoti kapinynuose. Ankstyvuoju laikotarpiu sudegintų palaikų likučiai buvo supilami į molines urnas, jos dedamos kapo duobės dugne, vėlyvuoju laidoti ir nedeginti.^[1]

• Hans Joachim Behnke: Untersuchungen zu Bestattungssitten der Urnenfelderzeit und der älteren Eisenzeit am Hochrhein. Die hallstattzeitlichen Grabhügel von Ewattingen und Lembach und die urnenfelderzeitliche Siedlung von Ewattingen im Landkreis Waldshut. Leipziger Universitäts-Verl., Leipzig 2000, ISBN 3-934565-65-4.
• M. Coles/A. F. Harding, The Bronze Age in Europe (London 1979).
• Konrad Jażdżewski, Urgeschichte Mitteleuropas (Wrocław 1984).
• Wolfgang Kimmig: Die Urnenfelderkultur in Baden. Untersucht aufgrund der Gräberfunde. de Gruyter, Berlin 1940 (= Römisch-germanische Forschungen, Bd. 14).
• Hermann Müller-Karpe: Beiträge zur Chronologie der Urnenfelderzeit nördlich und südlich der Alpen. de Gruyter, Berlin 1959 (= Römisch-Germanische Forschungen, Bd. 22).
• Daniela Kern: Urnenfelderzeitliche Siedlungsfunde der unteren Holzwiese. Thunau am Kamp – Eine befestigte Höhensiedlung (Grabung 1965–1990). Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Wien 2001 (= Mitteilungen der Prähistorischen Kommission der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Bd. 41), ISBN 3-7001-2985-8.
• G. Kraft: Die Stellung der Schweiz innerhalb der bronzezeitlichen Kulturgruppen Mitteleuropas. In Anzeiger für Schweizerische Altertumskunde, Neue Folge 29 (1927), S. 1–16, 74–90, 137–148, 209–216.
• Emil Vogt: Die spätbronzezeitliche Keramik der Schweiz und ihre Chronologie. Fretz, Zürich 1930 (= Denkschriften der Schweizerischen Naturforschenden Gesellschaft, Bd. 66, Abh. 1).
• G. Weber, Händler, Kieger, Bronzegießer (Kassel 1992).
• Ute Seidel, Bronzezeit. Württembergisches Landesmuseum Stuttgart (Stuttgart 1995).
• Association Abbaye de Daoulas (eds.), Avant les Celtes. L’Europe a l’age du Bronze (Daoulas 1988).