lt.wikipedia.org

Stanislovas Jonas Bohušas-Sestšencevičius – Vikipedija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Stanislovas Jonas Bohušas-Sestšencevičius
S. J. Bohušo-Sestšencevičiaus portretas (nežinomo autoriaus)
Giminės herbas Siestrzeńcewicz
Giminės herbas Siestrzeńcewicz
Gimė 1731 m. rugsėjo 3 d.
Zankai, Trakų vaivadija, Abiejų Tautų Respublika ATR
Mirė 1826 m. gruodžio 1 d. (95 metai)
Sankt Peterburgas, Rusijos imperija Rusijos imperija
Palaidotas (-a) Sankt Peterburgo Šv. Stanislovo bažnyčioje
Veikla Romos katalikų dvasininkas
Žinomas (-a) už pirmasis Mogiliavo arkivyskupas
Vikiteka Stanislovas Jonas Bohušas-Sestšencevičius

Stanislovas Jonas Bohušas-Sestšencevičius, taip pat Stanislovas Sestrencevičius[1][2] (lenk. Stanisław Jan Bohusz-Siestrzeńcewicz, bltr. Станіслаў Іванавіч Богуш-Сестранцэвіч; 1731 m. rugsėjo 3 d. Zankai, Trakų vaivadija, ATR – 1826 m. gruodžio 1 d. Sankt Peterburgas, Rusijos imperija) – Romos katalikų bažnyčių Rusijoje metropolitas, Vilniaus vyskupijos administratorius, pirmasis Mogiliavo arkivyskupas, Imperatoriškosios Sankt Peterburgo akademijos narys, Maltos ordino riteris Rusijoje. Poetas, dramaturgas, vertėjas ir slavistas.[3]

S. J. Bohušas-Sestšencevičius gimė evangelikų reformatų šeimoje Trakų vaivadijoje, Zankų dvare (dab. Svisločiaus raj., Gardino sr., Baltarusija). Jo tėvas išpažino kalvinizmą, o Stanislavas mokėsi Slucko kalvinistų gimnazijoje, vėliau – Frankfurto universitete.[4] Po mokslų keliavo po Europą, lankėsi Amsterdame ir Londone, tarnavo Prūsijos kariuomenėje, buvo sužeistas Kaseldorfo mūšyje. 1761 m. išėjo į atsargą, užsitarnavęs kapitono laipsnį.

Buvo pakviestas dirbti į Radvilų šeimą mokytoju. Tuo metu jis tapo konvertitu, perėjęs į katalikybę. 1762 m. pijorų mokykloje Varšuvoje išklausė teologijos kursą.

1763 m. jam suteiktas dvasininko titulas, dirbo rektoriumi Gomelyje ir Bobruiske, kanauninku ir vyskupu–sufraganu Vilniuje.

1773 m. liepos 12 d. paskirtas tituliniu Kilikijos vyskupu. 1773 m. spalio 3 d. Smolensko vyskupas monsinjoras Giulcenas jį įšventino į vyskupus. Paskirtas Vilniaus vyskupijos vyskupu augziliaru tai vyskupijos daliai, kuri po ATR padalijimo atiteko Rusijai.

Po Pirmojo ATR padalijimo imperatorė Jekaterina II, demonstruodama absoliučią galią, 1773 m. įsteigė Baltarusijos vyskupiją, kurios centru tapo Mogiliavas, o jos vyskupu paskyrė carui artimą, iš kalvinistų šeimos kilusį S. J. Bohušą-Sestšencevičių.[2][5] Visi lotynų apeigų katalikai Rusijoje (taip pat ir Maskvoje bei Sankt Peterburge) buvo pavaldūs naujai paskirtam vyskupui.

1774 metais Mogiliave jis įkūrė spaustuvę, kuri leido ne tik dvasinę, bet ir pasaulietinę literatūrą.

1782 m. vasario 14 d. imperatorė Baltarusijos vyskupiją pertvarkė į Mogiliavo arkivyskupiją, o arkivyskupu paskyrė S. J. Bohušą-Sestšencevičių. 1782 m. vasario 20 d. įvyko iškilminga inauguracijos ceremonija. Nuo šių metų iki amžiaus pabaigos arkivyskupas gyveno Mogiliave. Kaip Mogiliavo arkivyskupas, taip pat Vilniaus vyskupijos administratorius, jis mėgino siekti Lietuvos primo titulo.[1]

1783 m. Mogiliavo mieste įkūrė teatrą, kuriame pastatė savo eiliuotą tragediją „Gicija Tauridėje“.[6]

Kadangi Jekaterina II S. J. Bohušą-Sestšencevičių paskyrė be popiežiaus sutikimo, 1783 m. į Sankt Peterburgą išspręsti konflikto buvo išsiųstas Šventojo Sosto nepaprastasis ambasadorius Džovanis Archetis. Po derybų, mainais už eilę nuolaidų, popiežius patvirtino S. J. Bohušo-Sestšencevičiaus kandidatūrą į arkivyskupo postą ir 1784 m. vasario 22 d. įteikė jam palijų.[5]

Ivano Lobojko tvirtinimu, S. J. Bohušas-Sestšencevičius, Rusijos Romos katalikų bažnyčių metropolitas nuo 1784 m. sausio 18 d., už savo iškilimą turėjo būti dėkingas ne tik dėl puikaus auklėjimo, gabumų ir baigtų mokslų, bet ir dėl Tauridės kunigaikščio Potiomkino, kurį jis lydėjo paskutinėse kampanijose į Tauridę būdamas dar kunigu.

1798-1800 m. buvo Teisingumo kolegijos Katalikų departamento pirmininkas, 1801-1810 m. – Romos katalikų dvasinės kolegijos pirmininkas.[5]

1807 m. išrinktas Rusijos akademijos nariu. 1813-1823 m. buvo imperijos Laisvosios ekonominės bendrijos prezidentas.

S. J. Bohušas-Sestšencevičius buvo palankus caro valdžiai, pasisakė už Katalikų Bažnyčios Rusijoje pavaldumą pasaulietinei valdžiai, prisidėjo prie lotynų apeigų naikinimo Rusijos imperijos teritorijoje. Pelnė valstybės apdovanojimų: Šv. Stanislovo ordiną (1773 m.), Baltojo erelio ordiną (1779 m.) ir kt.[3]

Jis garsėjo kaip dosnus geradaris. Savo lėšomis Sankt Peterburge pastatė Šv. Stanislovo bažnyčią. Maliacičų kaime (dab. Mogiliovo sr.) taip pat pastatė to paties pavadinimo šventovę, kuri savo architektūra turėjo priminti miniatiūrinę Šventojo Petro baziliką. Iš asmeninių lėšų skyrė stipendijas 15-kai baltarusių studentų ir 4 pašalpas merginoms iš nepasiturinčių šeimų. Savo 3 tūkstančių tomų biblioteką testamentu padovanojo Šv. Stanislavo bažnyčiai, o namą Sankt Peterburge, Bolšaja Meščanskaja gatvėje – gretimai gimnazijai. Jis pats iš turtingo rangovo Pereco nusipirko erdvų namą Malaja Kolomnos rajone, Torgovaja gatvės ir Anglų prospekto kampe. Mirus S. J. Bohušui-Sestšencevičiui, šis namas buvo perduotas pijorų bendruomenės (Scholarium piarum) Romos katalikų kunigams, kuriems jis patikėjo vadovauti ten jo įsteigtai ir išlaikomai parapijai bei mokyklai.[7]

S. J. Bohušas-Sestšencevičius sukūrė literatūros kūrinių, parašė istorijos darbų, knygelę apie slavų ir sarmatų kilmę. Jis buvo „Lietuvių kalbos gramatikos“ su žodynu autorius.[3] Kūrinys nebuvo publikuotas, o rankraštis nerastas.[8]

  1. Oda (I gdzież mi to Hipokrene zachwycone myśli niesie...), Wilno 1752(?); inform. A. Werycha Darowski
  2. Kazanie... w dzień ś. Stanisława Kostki w roku 1771 w katedrze wileńskiej miane, brak miejsca i roku wydania (o zamachu na Stanisława Augusta); przekł. niemiecki: Predigt... welche er am Tage des H. Stanislaus Kostka anno 1771...
  3. Providentiae divinae evidens argumentum, consideratio historico-philosophica de summo regis periculo 1771 die 3 Novembris, Wilno 1771; wyd. następne Warszawa 1771; autorstwo Siestrzeńcewiczowi przypisuje S. Parczewski (s. 40), za nim Estreicher XXVIII (1930) 78; równocześnie autorstwo wersji łacińskiej (nieco inny tytuł i tylko warszawski adres wydawcy) i polskiej przypisywano powszechnie (za świadectwem J. D. A. Janockiego i Sz. Bielskiego) S. Konarskiemu
  4. Histoire de la Tauride, Brunświk 1780 (według Estreichera; Korbut i M. Godlewski podają jako datę 1. wydania rok 1800); wyd. następne: Brunświk 1800; „wyd. 2” pt. Histoire du royaume de la Chersonèse Taurique, Petersburg 1824; przekł. rosyjski: Petersburg 1806
  5. Gicja w Taurydzie. Tragedia przez autora „Historii Tauryckiej”, Mohylew 1783; wyd. następne Mohylew 1788
  6. O Rosji zachodniej, Mohylew 1793
  7. Sermo die natali... Catherinae II... in aede parochiali Rezitensi dictus d. 21 Aprilis v. s. 1794 anno Mohileviae, brak miejsca wydania (1794)
  8. Sommaire de recherches historiques sur les origines des Sarmates, des Esclavons et des Slaves, Mohylew 1810
  9. Recherches historiques sur l’origine des Sarmates, des Esclavons et des Slaves et sur les époques de la conversion de ces peuples au christianisme t. 1-4, Petersburg 1812 (na końcu dodatek: Table des noms propres..., Petersburg 1813); wyd. następne: pt. Précis des recherches..., Petersburg 1824; Petersburg 1833 („éd. populaire”); polskie opracowanie fragm.: Badania historyczne o pochodzeniu Skławian, powst. 1814, rękopis: Biblioteka Czartoryskich; przekł. rosyjski fragmentów: Petersburg 1818
  10. Kazanie miane w Wilnie 1819 r., Wilno 1819; przekł. rosyjski: Petersburg 1819.

  • Nežinomo autoriaus portretas, XVIII a.

    Nežinomo autoriaus portretas, XVIII a.

  • P. Alkino portretas, apie 1810 m.

    P. Alkino portretas, apie 1810 m.

  • Jono Damelio portretas, 1820 m.

    Jono Damelio portretas, 1820 m.

  • Nežinomo autoriaus portretas, XIX a.

    Nežinomo autoriaus portretas, XIX a.

  • Nežinomo autoriaus portretas, 1902 m.

    Nežinomo autoriaus portretas, 1902 m.

  1. ↑ 1,0 1,1 Jonas Boruta, SJ.Lietuva ir Šventasis Sostas: istorinė perspektyva lkma.lt, 269 p.
  2. ↑ 2,0 2,1 Ričardas Jaramičius. Kauno basųjų karmelitų vienuolynas 1772–1845 M. vdu.lt, 44 p.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Stanislovas Jonas Bohušas-Sestšencevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  4. ↑ Богуш-Сестренцевич, Станислав Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: в 86 т. (82 т. и 4 доп.). — СПб., 1890-1907
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 Амара-Пуанье М. Посол Его Святейшества. — СПб.: Глаголъ, 1996
  6. ↑ Бо́гуш-Сестранцэ́віч Станіслаў Іванавіч // Беларуская энцыклапедыя: У 18 т. Т. 3: Беларусы — Варанец (белор.) / Рэдкал.: Г. П. Пашкоў і інш. — Мн.: БелЭн, 1996. — С. 203.
  7. ↑ О. А. Пржецлавский. Воспоминания // Поляки в Петербурге в первой половине XIX век / Сост., предисл., подгот. текста воспоминаний О. А. Пржецлавского и коммент. А. И. Федуты. — Москва: Новое литературное обозрение, 2010. — С. 339
  8. ↑ Каханоўскі Г. Богуш-Сестранцэвіч Станіслаў Іванавіч // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 2