Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Papildinys

Papildinys yra antrininkė sakinio dalis, kuri atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo? Šie klausimai keliami iš tarinio.

Negirk pradžios, girk pabaigą.

Ko negirk? – pradžios.

Ką girk? – pabaigą.

Lepinamam vaikui ragai dygsta.

Kam ragai dygsta? — vaikui.

Brolis sakė teisybę.

Ką sakė? – teisybę.

Tėvo žodžiai mus džiugina.

Ką džiugina? – mus.

Paskui šalia išgirdau bekalbant.

Ką išgirdau? – bekalbant.

Šaukštu proto neįkrėsi.

Kuo neįkrėsi? – šaukštu.

Ko neįkrėsi? – proto.

Papildinys reiškiamas tomis pačiomis kalbos dalimis kaip ir veiksnys – dažniausiai daiktavardžiu ir įvardžiu, taip pat daiktavardiškai vartojamu būdvardžiu ir dalyviu, veiksmažodžio bendratimi ir padalyviu (žr. lentelę).

Kuo reiškiamas	Pavyzdžiai
1. Daiktavardžio, įvardžio ir kitų kalbos dalių: a) kilmininku	Krūtinė prisipildė gervių klyksmo. Šiluma kaulų nelaužo. Čia kiškio tupėta. Tu negąsdink manęs. Žmonės gedėjo žuvusiųjų. Baltas balto nesuteps. Septyni vieno nelaukia
b) naudininku	Dideliam laivui plačių vandenų reikia.  Drąsumas drąsumui nelygus. Aš tau parodysiu kelią. Saulė visiems šviečia. Turtingam ir aitvaras neša. Penktajam 1iepė palaukti.
c) galininku	Petras suprato pavojų. Dekite laužą! Aukštą visi pamato. Leisk mane arčiau prie ugnies.
d) įnagininku	Pirštu duonos neatrieksi. Pažadais sotus nebūsi. Juo galima pasitikėti.
e) linksniais su prielinksniais	Papasakok apie Suomiją. Teisybė už saulę šviesesnė. Su pilvu nepasiginčysi. Norėčiau pasikalbėti su tavimi.
2. Veiksmažodžio bendratimi	Berniukui atnešė valgyti.
3. Padalyviu	Niekas negirdėjo šaudant.

Papildinys gali būti reiškiamas ir ne vienu žodžiu:

Prie garažo radome būrį žmonių.

Mus visus įkurdino mokyklos bendrabutyje.

Ar tu matei kada žydint kaštoną?

Kai kalbama apie objekto dalį, vartojamas ne galininkas, o kilmininkas:

Martynai, duok druskos (ne druską).

Ignas daro klaidų (ne klaidas).

Įpilk pieno (ne pieną).

Įsidėmėtina, kad teigiamojo sakinio vardininkas neigiamajame sakinyje virsta papildinio kilmininku.

Plg.: Yra vežimas šienui vežti.   Nėra vežimo šienui vežti.

Buvo čia ir auklėtoja.      Nebuvo čia ir auklėtojos.

Buvo matyti dūmai.         Nebuvo matyti dūmų.

Galininkiniai veiksmažodžiai, gavę neiginį, valdo kilmininką.

Plg.: Mindaugas skaito žurnalą.   Mindaugas neskaito žurnalo.

Mes piešiame saulę.                     Mes nepiešiame saulės.

Po žodžių kreiptis, skolintis, prašyti, klausti nevartojami papildiniai su prielinksniu pas. Todėl reikia sakyti ir rašyti Aš kreipiausi į mokytoją (o ne Aš kreipiausi pas mokytoją); Rašalo pasiskolink iš draugo (o ne pas draugą); Vaikai prašė trenerio surengti varžybas arba ...prašė trenerį... (o ne pas trenerį); Jei nesupranti, klausk mokytojo arba ...klausk mokytoją (o ne pas mokytoją).

Pastaba. Jei bendratis reiškia kito veikėjo veiksmą, ji eis papildiniu: Pirmininkas įsakė pasilikti, o jei bendratis reiškia to paties veikėjo kitą veiksmą, tai bendratis eis tikslo aplinkybe: Išėjo sutikti svečių, tačiau jei du veiksmažodžiai reiškia vieną to paties veikėjo veiksmą, jie abu sudaro suvestinį tarinį: Jis nieko nemokėjo atsakyti savo draugui.